Mūsų dailės mokytojos paroda Briuselyje

SPALIO 27 D. 18 VAL. BRIUSELYJE, NUOLATINĖJE LIETUVOS ATSTOVYBĖJE EU (BELLIARD G. 41 -43) ĮVYKS DAILININKĖS LENOS CHVIČIJOS TAPYBOS PARODOS ATIDARYMAS.

Tarp savo kartos dailininkų, pradėjusių reikštis meniniame gyvenime jau naujajame šimtmetyje, Lena Chvičija atsiskleidė kaip kūrybinga ir neabejotinai talentinga tapytoja, savaip interpretuojanti
lietuvių koloristinės tapybos tradiciją ir abstrakčiosios tapybos estetiką. Sunku būtų prikišti jai sekimą kuriuo nors savo mokytoju ar įsižiūrėtu autoritetu. Ji radusi savo temperamentui ir vidinei vizijai adekvačią plastinę išraišką. Tai emocinga menininkė, tačiau jos darbai konstruktyvūs, gerai subalansuotos kompozicinės sandaros, kuri disciplinuoja, suvaldo jos rankos judesį, platų potėpį.

Lenos Chvičijos tapybai būdinga tai, kad jos paveikslai, šiaip jau ramios išviršinės faktūros, vizualiai neatrodo plokšti, jie matomi lyg turintys gelmę, trečią matmenį, nors paveiksle nebūtų realaus, daiktinio pasaulio užuominų. Svarbu, kad jos net grynai abstrakčiuose darbuose daugiau ar mažiau juntamas prasminis klodas, tai yra lyg ir autorės išgyventų įspūdžių, nuotaikų pasąmoniniai atspindžiai.

Apie mūsų abstrakčiosios tapybos korifėjus, tokius, kaip, pvz., maître Algirdas Petrulis, sakoma – dailininkas turi subtilią spalvinę klausą, jis sugeba hedonistiškai mėgautis ir žiūrovą džiuginti paletės turtingumu ir jos virtuozišku valdymu. Apie Leną Chvičiją turbūt galima pasakyti – ji turi jautrią erdvės klausą, ji girdi prislopintą šviesos skambesį savo paveikslų iliuzinėje erdvėje, o ją išgauti, savaime suprantama, padeda ir spalvinė klausa. Atrodo, jai sekasi pasiekti, kad atidaus žiūrovo žvilgsnis nenuslystų paveikslo paviršium, o įsižiūrėtų, gal veikiau – įsiklausytų giliau. Paveiksluose dažnai vyrauja šalti mėlyni tonai, įvairių šviesos-tamsos gradacijų persiliejančios, persidengiančios ar kontrastuojančios tapybinės plotmės, o būtent ta šaltoji spektro dalis vizualiai kuria erdvės, gilumos įspūdį, o emociškai – paslapties, nostalgijos, melancholijos dvelksmą.
Šviesa, spalvos mums neegzistuoja savaime, jos matomos materialioje aplinkoje, nors tai būtų tik rūkas ar dulkės. Nežinau, ar dailininkė sąmoningai gilinasi į šviesos ir erdvės santykio problematiką abstrakčioje, materialaus pasaulio nevaizduojančioje tapybinėje plokštumoje, ar prie to prieina grynai intuityviai, tačiau šiuo atžvilgiu Lenos Chvičijos darbai yra originalūs ir išskirtiniai.

Pastarojo meto parodose eksponuoti jos darbai įrodo, kad Lena Chvičija yra brandi menininkė,

Algimantas Patašius
Dailininkų sąjungos narys, dailėtyrininkas

paroda-1